Apie kopriklausomybę

Priklausomybės tema man buvo įdomi dar nuo studijų laikų, viename darbe mano klientai buvo priklausomi nuo narkotikų, kitame - nuo alkoholio. Man tai buvo nelengvas iššūkis, tuo metu savo darbe jausdavau daug bejėgiškumo, beviltiškumo. Priklausomi pagalbos dažnai ieškodavo priversti institucijų, paskatinti artimųjų, neturėdavo vidinės motyvacijos spręsti savo problemų, meluodavo, dingdavo. Privačioje praktikoje sutinku motyvuotų klientų, bet besikreipiančių su priklausomybėmis nėra daug. Tačiau tikrai didelę mano klientų dalį sudaro jų artimieji, kopriklausomi asmenys. M. Beattie knygoje “Nepriklausomi. Kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi” kopriklausomu apibūdina žmogų, kuris leidžiasi veikiamas kito asmens elgesio ir kuris jaučia smarkų poreikį kontroliuoti tą elgesį. Pabrėžiama, kad tas kitas asmuo gali būti nebūtinai priklausomas nuo alkoholio, narkotikų ar lošimų. Jis gali turėti psichinę ar fizinę negalią, kažkokių emocinių sunkumų. Kopriklausomybė atsiranda tada, kai žmogus pradeda gyventi kito žmogaus problemomis, aukojasi, bando pakeisti jo emocijas, elgesį, pasirinkimus, gyvenimą. Kopriklausomas jaučiasi perdėtai atsakingas už kitą arba netgi kaltas dėl jo problemų. Dažnai iš klienčių (kopriklausomybė gali būti būdinga ir vyrams, tačiau man su moterimis tenka susidurti daug dažniau) girdžiu frazę: “kol negyvenom kartu, jis vartojo mažiau, matyt su manimi yra nelaimingas, dėl to geria/vartoja narkotikus”. Čia svarbu suprasti, kad mes nesam atsakingi už kito žmogaus pasirinkimus, emocijas. Bet kopriklausomų iš didelės meilės ir noro padėti atliekami “gelbėjimo” veiksmai dažnai tam tikra prasme palaiko artimojo priklausomybę. Pagirių metu nupirktas buteliukas alaus, kad jis greičiau atsigautų, skambutis į artimojo darbą pameluojant, kad šis susirgo ir šiandien negalės ateiti, kad tik neprarastų darbo, kasdien narkotikams duodami pinigai, kad dėl dozės neparduotų paskutinių savo daiktų - visa tai taip žmogiška ir suprantama, kai žmogus mums svarbus. Tačiau nuolat gelbėdami mes neleidžiame artimajam pajusti savo elgesio pasekmių. Žinoma, leisti prarasti darbą, sveikatą, kartais net namus, kad žmogus suprastų turintis problemų ir pradėtų kažką keisti, gali atrodyti per didelė kaina. Tačiau nuolatinio gelbėjimo kaina yra kopriklausomo žmogaus gyvenimas. Tas santykis, atsakomybė taip įtraukia, atima tiek laiko, energijos, situacijai negerėjant sukelia tiek pykčio, kad visas gyvenimas tampa apie tai. Kopriklausomas žmogus pamiršta savo poreikius, pomėgius, save apskritai. Taigi, tikslas būtų tai pamatyti, suprasti ir po truputį atsitraukti, atsisakyti siekio pakeisti artimą, nustoti kontroliuoti ir atsigręžti į savo gyvenimą, pradėti rūpintis savimi. Ir neretai, kai taip nutinka, keistis pradeda ir artimasis. Atrodo, skamba visai paprastai, tačiau kartais kopriklausomybė įvardijama kaip sunkesnė liga nei priklausomybė. Paprastai tai prasideda dar vaikystėje. Kopriklausomi asmenys dažnai yra augę šeimoje, kur tėtis ar mama turėjo priklausomybių ar kitų rimtų problemų, kai vaikai matė artimųjų kopriklausomą elgesį arba patys buvo priversti per anksti suaugti ir pasirūpinti kitais. Suaugę tokie asmenys vis pasirenka žmones, turinčius problemų, juos galbėja, kenčia, tačiau net nutraukę toksiškus santykius vėl ir vėl prie tokių grįžta. Taigi, kartais gali užtekti tai suprasti ir pasiryžti keistis pačiam, tačiau dažnai tai per sudėtinga. Veiksminga pagalba šiuo atveju gali būti tarpusavio pagalbos grupės (tokios kaip Al-anon) arba psichoterapija.