Įsiklausykime į savo poreikius

Neseniai terapijoje su klientu kalbėjome apie meilę sau, pasirūpinimą savimi. Pasiūliau jam dažniau įsiklausyti į save, ko jam tą akimirką labiausiai reikia ir išgirdau labai gerą klausimą: “o jei aš labiausiai noriu vietoj gydytojo paskirtos mankštos po darbo dienos vakarą praleisti lovoje, arba vakarienei suvalgyti tris pakelius traškučių?”. Atrodo, kad kartais nėra paprasta atskirti norus nuo poreikių.

Pirmą kartą su šia tema susidūriau vesdama pozityvios tėvystės mokymus, gilinausi, kokie yra vaikų poreikiai, kaip tėvams juos patenkinti. Kalbant apie poreikius dažniausiai žmonėms pirmiausia į galvą ateina fiziniai: maistas, vanduo, miegas, šiluma, sveikata. Tačiau ne mažiau svarbūs yra psichologiniai, arba emociniai poreikiai: meilės, dėmesio, saugumo, bendravimo. Poreikių patenkinimas vaikui - gyvybiškai svarbus, juos ignoruojant gali sutrikti vaiko vystymasis. Taigi poreikius patenkinti būtina, o norų ne. Tik ir su vaikais ne visada paprasta atskirti, kur yra jų norai, kur poreikiai. Pavyzdžiui, daug diskusijų tarp tėvų sukeldavo laiko prie ekranų ribojimo tema. Problema - vaikai nori leisti laiką prie savo išmaniųjų įrenginių. Atrodo akivaizdu, kad žaisti kompiuterinį žaidimą yra vaiko noras ir tai ribodami žalos jam nepadarysime. O jei vaikas labai domisi kosmosu, daug laiko praleidžia internete šiai temai tyrinėti, ar atimdami šią galimybę neignoruojame vaiko poreikio mokytis? Ar susirašinėdamas vaikas taip nepatenkina savo socializacijos poreikio? Aišku daug kas pasakytų “tegul bendrauja gyvai” ir būtų teisus, tačiau šiais laikais bendravimas tarp žmonių tiek pasikeitęs, kad neturėdamas prieigos prie programėlės, kur bendrauja visi jo klasiokai, draugai, vaikas gali išties jaustis vienišas. Taigi po mūsų noru gali slypėti kažkoks poreikis ir jį būtina įžvelgti.

Pateiktas pavyzdys sudėtingas, tačiau dažniausiai kasdienybėje mes visgi jaučiam ir atskiriam, kad prašydamas sausainių (noras) vaikas yra alkanas (poreikis) ir pirmiausia duodam jam visaverčio maisto. Taip pat ir klientams siūlau sau pabūti gera mama ar tėčiu ir paklausti savęs ne ko aš dabar noriu, o ką dabar galėčiau padaryti, kad man būtų geriau. Tam labai svarbu suprasti savo emocijas. Gal po darbo norime traškučių, nes esame alkani, o gal todėl, kad jaučiamės bejėgiai ar pikti. Tokiu atveju labai padeda stabtelėti ir pagalvoti, kaip tokioje situacijoje elgčiausi su savo vaiku. Įsivaizduokite, grįžta vaikas iš mokyklos nelaimingas, piktas ant jį įskaudinusio draugo, bejėgis, nes visiškai nesupranta matematikos. Ar pakelis traškučių, kad pasijustų geriau būtų jo poreikių patenkinimas? Turbūt labiau jam reikėtų išklausymo, supratimo, atjautos, padrąsinimo. Taigi, būkime sau atidesni, geresni, pasirūpinkime savimi.